Mokslininkai rado dar vieną žemyną.

Šis žemynas, pavadintas Zelandija, atitinka tuos pačius kriterijus, kuriuos tenkina visi kiti septyni labiau žinomi ir virš vandens iškilę pasaulio žemynai, tvirtina mokslininkai. Naujojo žemyno plotas yra 4,9 mln. kvadratinių kilometrų, tiesa, 94 proc. jo yra po vandeniu. Žemyną sudaro trys pagrindinės žemės masės: Naujosios Zelandijos pietinė ir šiaurinė salos, taip pat šiauriau esanti Naujoji Kaledonija. Mokslininkai teigia, kad klasifikavus šias salas, kaip priklausančias žemynui, jie galės tiksliau analizuoti salų atsiradimą ir atsiskyrimą, tad šios informacijos paskelbimas nėra tik bandymas padidinti žemynų kiekį nuo septynių iki aštuonių. „Zelandijos klasifikavimo kaip žemyno mokslinė reikšmė yra kur kas didesnė nei papildomas vardas žemynų sąraše. Žemynų pripažinimas nėra kokios nors oficialios organizacijos veiklos sritis, nėra net ir oficialaus kodifikuoto sąrašo, kuriame būtų surašyta, kokie žemynai egzistuoja. „Tikimės, kad Zelandija atsiras pasaulio žemėlapiuose, vadovėliuose – visur“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius.

Ar žinojote: yra ežeras, kurio kontūrai – Lietuvos žemėlapio kopija.

Apvalaso ežeras, kurio kontūrai labai primena Lietuvos sienas.

Apvalaso ežeras (dar vadinamas Akmeno ežeru) yra šiaurės rytų Lietuvoje, Rokiškio rajono šiaurėje. Šalia ežero įsikūrę Ilzenbergo ir Alksnių kaimai.

Išskirtinio kontūro ežero ilgis – apie vienas kilometras, plotis – 0,7 km. Giliausia vieta siekia 6,7 m. Į jį suteka trys upeliai, o išteka vienas.

Apvalaso ežeras – vienas Ilzenbergo dvarvietės įžymybių. Tačiau šį vaizdą galima pamatyti tik iš paukščio skrydžio.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

5 paslaptingiausios pasaulio vietos.


Nors dažnai pagalvojame, jog apie pasaulį žinome viską, kai kurie atradimai užduoda net ir geriausiems mokslininkams neįmenamas mįsles. Vienais atvejais kaltiname gamtą, kitais – išnykusias civilizacijas, o sąmokslo teorijų mėgėjai planetos slėpinius aiškina aukštesniųjų jėgų gyvavimu. Vargu, ar kam nors pavyks atskleisti šių vietų paslaptis, tačiau jas aplankyti tiesiog būtina.

1. Dykumoje nugulęs kvietimas ateiviams.

Peru plytinčią Naskos dykumą išraižę milžiniški piešiniai ilgai liko nepastebėti, kadangi ant paviršiaus nugulusias geometrines figūras, gyvūnų, paukščių ir roplių atvaizdus galima įžvelgti tik lėktuvu atsiplėšus nuo žemės.

Mokslininkai teigia, jog raižiniai atsirado maždaug 200 metų prieš mūsų erą, tačiau jų kilmės kol kas paaiškinti negali.

Vieni spėlioja, jog tai galėjo būti senųjų civilizacijų duoklė iš dangaus žvelgiantiems dievams, kiti – astrologinių reiškinių žymėjimas.

Na, o treti tvirtai tiki, jog tokie piešiniai ragino čia apsilankyti ateivius.

2. Po lygumą išsibarstę milžinų indai.

Laoso Xieng Khuang provincijoje besidriekianti Akmenų dykuma neretai vadinama Azijos Stounhedžu. Čia milžiniškus pievų plotus nusėjo indus primenančios smiltainio figūros.

Tyrinėtojai sako, jog senieji gyventojai jose galėjo laidoti žmones arba viduje laikyti maisto atsargas, tačiau vietinių versija kur kas įdomesnė: laosiečiai tiki, jog trijų metrų aukštį siekiančiose akmeninėse „vazose“ alkoholį supildavo milžinai.

3. Nežinomų jėgų ridenami akmenys.

Kalifornijoje nugulęs Mirties slėnis – žemiausia ir ir karščiausia JAV vieta. Tiesa, ji garsėja ne tik šilumos rekordu, kuomet termometro stulpelis šoktelėjo iki 56,7°C, bet ir neįprastu reiškiniu – savaime judančiais akmenimis.

Maždaug 300 kilogramų sveriantys luitai „važinėja“ po savęs palikdami kelių šimtų metrų ilgio vingiuotus pėdsakus. Kol mokslininkai aiškinasi dykumos paslaptį, mistikos mėgėjai spėlioja, jog akmenis judina antgamtiškos jėgos.

4. Nepastebėtos milžiniško monumento statybos.

Netoli Japonijos įsikūrusią Jonagunio salą kasmet aplanko daugybė nardytojų. Jie skuba pasidžiaugti ne tik skaidriu vandeniu, bet ir dugne nugulusiu paslaptingu monumentu.

Gelmėse stūksančio ir įvairiomis figūromis padailinto paminklo dydis įspūdingas – 150 metrų pločio statinys į viršų išsikišęs net 27 metrus.

Kol mokslininkai tikina, jog tai – žmogaus rankų darbas, nei Kultūros ministerija, nei prefektūros valdininkai nepamena, jog kada nors būtų vykusios jo statybos.

5. Paslaptingos, tačiau nagingos civilizacijos griuvėsiai

Mįslę, kaip be modernios technikos pajudinti kelias tonas sveriančius akmenis mums užduoda ne tik Stounhedžas ar Egipto piramidės, bet ir Bolivijos Anduose aptikti Pumapunku griuvėsiai.

Nors archeologai nustatė, jog milžiniškus monolito luitus aukštyn tempti reikėjo bent 10 kilometrų, kol kas neaišku, kokioms jėgoms pavyko tai padaryti. Be to, išlikę sienų fragmentai suręsti neįprastu būdu – akmenys vienas greta kito laikosi nenaudojant jokių tvirtinamųjų medžiagų.

Manoma, jog kažkada čia miestą įkūrė dar prieš inkus gyvenusi civilizacija, kurios išnykimo priežasties vis dar nepavyko atskleisti.

Kito tokio pasaulyje nėra: stiklinis pažintinis takas 180 metrų aukštyje.

Pirmieji turistai drąsuoliai įžengė į Kinijoje atidarytą pažintinį taką 180 metrų aukštyje, kuris yra padengtas stiklu. Tai pirmasis toks stiklu dengtas takas pasaulyje.

 

Anksčiau šis tiltas buvo medinis, tačiau jis buvo rekonstruotas ir padengtas stiklu ir dabar tinka bebaimiams turistams.

Pasak vietinės žiniasklaidos, kai kurie tako lankytojai taip persigando, kad vos galėjo pajudėti. Kai kurie žmonės nuo aukščio pojūčio tiesiog pritūpdavo, kai kuriuos lankytojus turėjo taku tempte pertempti draugai. Takas labiausiai gąsdina tuo, kad viskas, kas yra apačioje per stiklą puikiai matosi.

Vis dėlto nuo tilto atsiveria kerintis vaizdas, statinys padeda pažinti vietinę gamtą.

Kai kurie turistai jaudinosi dėl tako saugumo, tačiau inžinieriai patikino, kad jis – visiškai saugus, o stiklas svorį atlaiko geriau nei medis.

Išrinktas Lietuvos nacionalinis akmuo.

Lietuvos nacionalinis akmuo – titnagas, minimalia balsų persvara nurungęs gintarą.

 

Titnagas – kieta trapi uoliena . Titnago gniutulai, konkrecijos, lęšiai, gyslos randami įvairaus amžiaus karbonatinėse uolienose. Paviršiuje titnagai aptinkami morenose, žvyrynuose.

Nuo seniausių laikų iki geležies amžiaus titnagas naudotas rėžtukams, gramdukams, kaltams,kirviams, strėlių antgaliams, ietigaliams, vėliau naudotas skiltuvams, girnoms.

Lietuvoje titnago gumburų yra kreidos sistemos kreidoje, mergelyje.

Kvartero ledynai suardė dalį paviršiuje slūgsojusių kreidos sistemos karbonatinių uolienų, o titnago gumburus išsklaidė į pietus maždaug nuo linijos: Klaipėda–Raseiniai–Kaunas–Vilnius.

Titnago gumburų galima rasti kreidos luistuose Nemuno, Merkio, Jiesios upių atodangose. Daug titnago gumburų ar jų skeveldrų yra Lazdijų, Varėnos, Šalčininkų rajonų laukuose, žvyrynuose, upių pakrantėse. Ypač gausu titnago kreidos mergelio luistuose Varėnos rajone.

Šaltinis: lgeos.lt

Neįtikėtina gamtos jėga: Kinijos kaimas virsta vaiduokliška pasakų šalimi.

Prie Jangdzės upės žiočių netoli rytinės Kinijos pakrantės yra mažytė sala. Šioje saloje slypi pasakiška vieta, kuri pralaimėjo kovą su gamtos jėgomis ir laiku.

 

Tai apleistas žvejų kaimelis, kurį prarijo ir tankiais sluoksniais nuklojo gebenės. Augalas kerojasi ant kiekvienos plytos ir tako.

Kaimelis yra Gouči saloje. Ši sala priklauso Džoušano salyne esančiai Šengsi salų grupei, kurioje yra 394 salos.

Šis kaimelis yra daugybės mažų Kinijos kaimų, kurie tapo miestais–vaiduokliais.

Taip nutinka dėl įvairių priežasčių: urbanizacijos, nepasiekiamumo, išteklių išeikvojimo, pokyčių pramonėje ir kitų faktorių.

Dar prieš pusę amžiaus kaimelis klestėjo. Bet gyventojai jį po truputį apleido, kai mažos įlankos nebeužteko vis augančiam žvejybinių laivų skaičiui.

Tad per paskutinius kelis dešimtmečius gamta atsiėmė šią žemę ir pavertė žvejų kaimelį į vaiduoklišką, tačiau gražią vietovę, kuri atrodo lyg iš pasakos.

Dabar šiame gamtos užkariautame kaime žmonių beveik nebematyti. Ten gyvena tik keletas senolių, kurie atsisako palikti savo gimtąją vietą. Be to, pasigrožėti vaiduokliška vietove užklysta smalsūs turistai.

Šaltinis: technologijos.lt

Atskleisti neįtikėtini Velykų salos statulų kūnai.

Velykų sala puikiai žinoma ne tik dėl savo pavadinimo, tačiau ir dėl saloje esančių akmeninių galvų statulų. Tačiau šiuo faktu istorija nesibaigia – akmeniniai žmonės turi ne tik galvas, bet ir po žeme palaidotus kūnus.

Archeologai yra dokumentavę 887 masyvias statulas, dar žinomas kaip Moai, tačiau spėjama, jog jų skaičius gali siekti ir tūkstantį. Dauguma jų buvo iškaltos iš vulkaninių uolienų tarp 1100 ir 1680 metų.

„Ant ugnikalnio šlaito iki pečių užkasta apie 150 statulų. Jos ir yra labiausiai žinomos, gražiausios ir dažniausiai fotografuojamos iš visų Velykų salos statulų. Tie, kurie nematė kitų statulų nuotraukų, galėjo pamanyti, kad jos turi tik galvas“, – teigia Velykų salos statulų projekto direktorė.

Pirmą kartą statulų kūnai buvo mokslininkų iškasti 2000-aisiais.

Šaltinis: technologijos.lt

Lietuviškų lazerių nepažįsta tik Antarktida.

26 nedidelės Lietuvos bendrovės lygiuojasi į pasaulio lyderes. Tai bene glaudžiausiai su moksliniais tyrimais ir eksperimentais susijusi lietuviškos pramonės šaka.

Daugėja nerimo dėl Didžiosios kinų sienos: ji labai sparčiai nyksta.

Minios turistų iš viso pasaulio kasdien traukia pamatyti vieno didingiausių žmonijos statinių – Didžiosios kinų sienos. Deja, Kinijos spauda praneša, kad siena sparčiai nyksta.



Didžiąją kinų sieną naikina ne tik nepalankios oro sąlygos, bet ir patys žmonės, kurie negailėdami vagia plytas. Todėl sunyko jau beveik trečdalis statinio. Didžioji kinų siena priklauso UNESCO pasaulio paveldui, o jos ilgis stebina. Siena vingiuoja apie 6800 kilometrų.

Pasirodo, per šimtmečius sunyko net 1972 km šio pasaulio stebuklo.

Dalį konstrukcijos sunaikino natūralūs veiksniai. Sieną veikė nepalankios oro sąlygos, be to, nykimą skatino ir įvairūs ant sienos augantys augalai.

Nors kai kurios sienos dalys pastatytos iš plytų ir akmenų, net jos negali atsilaikyti prieš nuolatinį lietų ir vėją. Daugybė bokštų jau nebetvirti, tad vasarą gali sugriūti užklupus vos vienai lietaus audrai.

Negana to, prie senosios sienos nykimo nemenkai prisideda turistai ir vietiniai gyventojai. Nepasiturintys žmonės metų metus vogė plytas ir statėsi iš jų namus.

Kai kurios plytos, kurias nuo sienos atskelia gyventojai, būna išmargintos kiniškais hieroglifais. Istorikų manymu, tai neįkainojamos relikvijos.

Žmonės, kurie iš sienos vagia plytas, Kinijoje gali gauti baudą iki 5 tūkst. juanių (730 eurų).

Bet šalyje nėra jokios organizacijos, kuri griežtai prižiūrėtų, ar žmonės paiso su sienos apsauga susijusių taisyklių, ir kovotų su vandalizmu.

Be to, turistai pamėgo keliauti ir tyrinėti neišvystytas bei lankymui nepritaikytas sienos dalis. Tai dar labiau skatina spartų jos griuvimą.

Egzotikos portretai: Mursi gentis – lėkštėmis lūpose matuojama būsimų žmonų vertė.

Kalnų apsuptame Omo upės slėnyje įsikūrusi etninė Mursi grupė garsėja neįprastais kūno puošybos būdais. Etiopijos genties moterys lūpas dekoruoja keliolikos centimetrų skersmens lėkštėmis. Nors toks vaizdas šokiruoja, verta pasidomėti ir čiabuvių kultūra, ne mažiau įdomia nei veidą dengiantys aksesuarai.

Mamos dovana paauglei – lūpos perpjovimas.

Mursi žmonės – ko gero vienintelė Afrikos gentis, kurioje moterų lūpos vis dar puošiamos didžiulėmis lėkštėmis. Procesas prasideda sulaukus vos 15-16 metų, kai mama ar kita gentainė mergaitei perpjauna apatinę lūpą.

Į ją įdedamas nedidelis kamštis ir laikomas iki tol, kol žaizda užgyja, o vėliau kas keletą mėnesių ertmė vis praplatinama. Nors kiekviena moteris gali pasirinkti, kokio dydžio lėkštę nori nešioti, čia galioja nerašyta taisyklė – disko skersmuo turi būti ne mažesnis nei 12 centimetrų.

Ši neįprasta tradicija turi keletą versijų. Vieni sako, jog lėkštės dydis nusako būsimosios nuotakos vertę. Kiti tvirtina, jog lūpos pradėtos žaloti tam, kad Mursi moterys ir mergaitės taptų mažiau patrauklios vergų pirkliams.

Tiesa, tokius papuošalus genties damos nešioja ne visą laiką, kadangi nelengvi molio diskai gerokai nuvargina. Vis dėlto yra progų, kada būtina pasipuošti skausmą keliančiu aksesuaru – moteris be jo negali svečiams patiekti maisto.

Dėl santuokos sprendžia kiti

Ne mažiau stebina ir kitos Mursi žmonių tradicijos, ypač susijusios su santuoka. Vesti pasiryžusiems vyrams tenka gerokai pakovoti dėl teisės tai daryti ir nuotakos. Varžovai, pasiėmę ilgas medines lazdas donga, stoja į dvikovą, neretai besibaigiančią vieno iš dalyvių mirtimi.

Paradoksalu, bet laimėtojas vis tiek negali išsirinkti sau žmonos – tai nusprendžia kiti genties nariai.

Vis dažniau turistų aplankomi ir taip su civilizacija susiduriantys Mursi žmonės tebegarbina gamtą. Čiabuviai tiki, jog danguje gyvena dievas Tumwi, kartais apsireiškiantis vaivorykštės ar paukščio pavidalu. Užklupus sausrai, užpuolus priešams ar nutikus kitai nelaimei vietiniai kreipiasi pagalbos į mistinę padangių būtybę.

Atlikti paslaptingus ritualus teisę turi tik Kômoru vadinamas dvasininkas, išrenkamas iš dviejų šventų genčiai priklausančių šeimų.

Nors Mursi genties nariai sakosi pavargę nuo triukšmingų turistų, nepraleidžia progos užsidirbti iš pozavimo nuotraukoms. Tiesa, pabandę vietinius pažinti lėtai, o ne skubėti derėtis dėl pigesnės fotografijos, įsitikinsite, jog iki dantų apsiginklavę nuožmūs kovotojai gali būti labai svetingi.

Šaltinis: technologijos.lt

Meka virsta Las Vegasu? Šventajame musulmonų mieste statomas didžiausias planetos viešbutis.

Meka – šventasis musulmonų miestas, milijonus turistų traukiantis jau daugelį šimtmečių. Tačiau panašu, kad 2017-aisiais Meka gali virsti Las Vegasu. Mat šiame Saudo Arabijos mieste statomas didžiausias planetoje viešbutis.

Tai veikiau ne 5 žvaigždučių viešbutis, o ištisas 5 žvaigždučių miestas. Kažkuo primenantis Disnėjaus parkų bokštus. 0,6 km aukščio milžinas iškils lyg moderni tvirtovė, iš kurios į naktinį dangų liesis lazerių spinduliai. Aplink masyvią didžiulio pastato karūną bus įrengtos keturios sraigtasparnių aikštelės. Gigantą planuojama atidaryti jau 2017-aisiais. Jame bus 10 tūkst. kambarių, 70 restoranų, prekybos centras, autobusų stotis, pokylių salė. Beje, penki pastato aukštai bus skirti Saudo Arabijos karališkajai šeimai. 

Naujai statomų viešbučių bumas naikina vietovės šventumo aurą. Tai – paskutinės Mekos dienos. Piligriminė kelionė į Meką virs ne dvasine kelione, o elementariu apsilankymu Las Vegase, ko daugelis piligrimų tiesiog negalėtų sau leisti.

Meka kasmet per Hadžo apeigas sulaukiama apie 2 mln. piligrimų, tačiau dabar jas trikdo maždaug 20 mln. turistų srautas.

                                                                                       Šaltinis: technologijos.lt

Mokslininkus sudomino viso ežero vandenį įsiurbianti skylė.

 „Dingstantį ežerą” gaubia tamsi ir gili paslaptis. Didžiąją metų dalį jis atrodo kaip įprastas ežeras – ramus ir taikus. Tačiau žiemą prasiveria paslaptinga anga, kuri susiurbia visą ežero vandenį. Mokslininkus ši mįslė glumina jau ne vieną šimtmetį.

Kiaurymė ežero dugne egzistuoja labai seniai. Kur žiemą dingsta ežero vanduo? Atsakymas yra labai trumpas ir vienareikšmiškas – jis sugarma į tą angą. Tačiau kodėl anga vandenį susiurbia tik kas tam tikrą laiką?

Geologai šį fenomeną yra linkę sieti su vulkaniniais procesais regione – manoma, kad būtent jis ir numelioruoja ežero vandenis. Mokslininkai mano, kad po ežeru yra susiformavę lavos tuneliai. Kadaise jais tekėjusiai lavai sustingus ir susitraukus, susiformavo požeminiai tuneliai – ištisas požeminis jų tinklas.

Tačiau labiausiai mokslininkus glumina kitas klausimas – kur tiek vandens nuteka?  Samprotaujama, kad jis prasisunkia į gruntinius vandenis ir papildo vandeningąjį grunto sluoksnį, iš kurio teka Kaskadų šaltiniai ir sraunumos prie Kolumbijos upės . Tačiau tai niekad nebuvo įrodyta.

Šaltinis: grynas.lt


Turkijos požemiuose aptiktas didžiulis miestas.

Jeigu kildavo įsiveržimo grėsmė, Kapadokijos gyventojai žinodavo kur slėptis: po žeme, vienoje iš 250 saugių patalpų, kurios buvo išskobtos lengvai pasiduodančiuose vulkaniniuose pelenuose.

Keista, tačiau šį saugių slėptuvių tinklą aptiko ne archeologai, o statybininkai, vykdę gyvenamųjų namų statybos projektą. Jų radinys gali tapti pačia didžiausia slėptuve Kapadokijoje – centrinės Turkijos regione, kuris garsėja „fėjų kaminais“ vadinamomis natūraliomis akmeninėmis kolonomis, bažnyčiomis, išskobtomis olose ir požeminiais miestais, kuriuos gyventojai kūrė tūkstančius metų. Požeminis miestas aptiktas po Bizantijos imperijos laikų Nevşehiro pilimi, pastatyta kalno viršūnėje. Kol kas tunelių tinklas nėra galutinai ištyrinėtas, tačiau pradinė informacija leidžia manyti, kad jis neturėtų nusileisti iki šiol didžiausio požeminio miesto Kapadokijoje titulą turinčiam Derinkuyu – šiame tunelių ir patalpų tinkle galėjo slėptis net 20 000 žmonių.

2013 metais statybininkai griovė apskurusius namus, kurie supo pilį, ir aptiko įėjimus į kambarių bei tunelių tinklą. Statybos projektas buvo nedelsiant sustabdytas, o į šią vietą sugužėjo minios archeologų ir geofizikų.

Kur pradėti tyrimą pasufleravo 300 metų senumo raštas, kurį vietos savivaldos atstovai siuntė Otomanų valdžiai. „Aptikome dokumentus, teigiančius, kad regione yra apie 30 didžiulių vandens tunelių“, – sakė Nevşehiro meras Hasanas Ünveras.

2014 metais tunelius tyrinėję mokslininkai aptiko daugiaaukštę gyvenvietę su gyvenamosiomis patalpomis, virtuvėmis, vyno saugyklomis, koplyčiomis, laiptais, ir bezirhanais – linų spaudyklomis, kuriose buvo gaminamas lempų aliejus požeminio miesto apšvietimui. Pagal radinius – girnų akmenis, akmeninius kryžius ir keramikos gaminius – mokslininkai sprendžia, kad miestas buvo naudojamas nuo Bizantijos imperijos laikų iki Otomanų užkariavimo.

Šis miestas, kaip ir Derinkuyu, panašu, buvo save išlaikyti gebantis kompleksas su oro šachtomis ir vandens kanalais. Kilus grėsmei, Kapadokijos gyventojai sugužėdavo į požemį, užblokuodavo visus įėjimo kelius apvaliomis akmeninėmis durimis ir iki grėsmę keliančių įvykių pabaigos kartu su gyvuliais gyvendavo po žeme.

Kokio dydžio požeminis miestas?

Nevşehiro muziejaus direktorius Muratas Gülyazas, tyrimams vadovaujantis archeologas, įspėja, kad iki pilnaverčio tyrimo pabaigos negalima pasakyti, kokio iš tikrųjų dydžio yra šis miestas. „Kol kas to pasakyti neįmanoma. Bet įvertinus miesto vietą, gynybines priemones ir atstumą iki vandens telkinių, labai tikėtina, kad jis užima milžinišką plotą“.

Šaltinis: technologijos.lt

Kodėl mes nejaučiame, kaip sukasi Žemė?

iuo metu mes skriejame maždaug 465 metrų per sekundę greičiu, o esantys prie šiaurinio ar pietinio poliaus – šiek tiek lėčiau. Kodėl žmonės to pajusti negali?Atsakymas slypi Žemės judėjimo prigimtyje. Įsivaizduokite, kad esate lėktuve, kuris lėtai skrieja pastoviu greičiu ir nekeičia krypties. Atsisegate saugos diržą ir pradedate žingsniuoti lėktuve, tačiau jo greičio nejaučiate.

To priežastis labai paprasta: jūs, lėktuvas ir viskas, kas yra jame yra, juda tuo pačiu greičiu. Taigi, kad bent apytiksliai sužinotumėte, kokiu greičiu judate, reikės pasižiūrėti per langą į debesis.

Tas pats vyksta ir su Žeme – mūsų planeta aplink savo ašį apsisuka per 23 valandas ir 56 minutes, o jos sukimosi greitis beveik visuomet yra pastovus. Teoriškai galėtume pajusti vėją, tačiau mus nuo jo sauganti Žemės atmosfera sukasi kartu su mumis.

Jeigu Žemės sukimosi greitis staiga sumažėtų, mes tai pajustume ir šis potyris nebūtų labai malonus – atmosfera toliau judėtų 465 m/s greičiu ir nuplėštų planetos paviršių.

Kodėl Žemė sukasi pastoviu greičiu? Nes niekas jos negali sulaikyti. Kai Saulės sistema susiformavo, visos planetos bei jų palydovai ėmė suktis ir tebesisuka iš inercijos.

Tam, kad ši jėga būtų išbalansuota, planetas turėtų paveikti labai stipri išorinė jėga – susidūrimas su kitu kosminiu kūnu.

Taigi, dabar mūsų planeta sukasi pastoviu greičiu, tik retsykiais vos sulėtėja dėl Mėnulio gravitacijos ar kitų veiksnių, todėl kas kelerius metus prie laikrodžių reikia pridėti po papildomą sekundę.

Šaltinis: technologijos.l

Palyginti su Latvija ir Estija, turime didžiulį privalumą, tik patys to nežinome.

Naudodami į mūsų namus atitekantį gėlą požeminį vandenį nė nesusimąstome, kad kitose valstybėse tai yra retenybė. Į kai kurių mūsų planetos gyventojų namus atiteka ežero, upės ar netgi jūros vanduo.

O kai kam tenka sugaišti kelias valandas per dieną, kad į namus parsineštų vandens, tiesa, nebūtinai švaraus.
Mes turime didžiulį privalumą. Visi mūsų šalies gyventojai aprūpinami požeminiu geriamuoju vandeniu. Pavyzdžiui, Vilniuje požeminio vandens gręžinių gylis siekia nuo 40 iki 180 metrų.
Nemažai valstybių apie tai galėtų tik pasvajoti. Kaimyninės Latvijos sostinės Rygos gyventojai geria išvalytą Dauguvos upės vandenį, Estijos sostinės Talino gyventojų namus pasiekia ežero vanduo. Didžioji dalis Lenkijos, Švedijos, Norvegijos gyventojų gėrimui naudoja taip pat paviršinį vandenį.
O štai, pavyzdžiui, dalis Saudo Arabijos, Australijos, Kuveito, Kataro gyventojų naudoja jūros vandenį. Tiesa, nereikia manyti, kad gyventojai geria sūrų vandenį – jis išvalomas ir nudruskinamas.
Mūsų šalis turi didžiulį privalumą
Lietuvoje situacija visiškai kitokia. Lietuviai gėrimui naudoja vien tik požeminį vandenį. Gręžiniais tiekiamas požeminis vanduo visada yra daug geresnės kokybės, palyginti su paviršiniu vandeniu. Jame yra gausu žmogaus organizmui reikalingų medžiagų ir yra apsaugotas nuo įvairios žmogaus taršos. Tačiau jame yra keli elementai, kuriuos iš vandens reikia pašalinti. Tam reikalingos labai paprastos technologijos.
„Mūsų požeminiame vandenyje dažniausiai būna gamtinės geležies ir mangano. Šios medžiagos nėra pavojingos sveikatai, bet dėl geležies vanduo būna rudas ir nemalonaus metališko skonio. O gyventojų namus turi pasiekti bespalvis, beskonis ir bekvapis vanduo. Todėl dažniausiai Lietuvoje yra naudojami geležies ir mangano šalinimo įrenginiai. Tai yra labai sena ir paprasta technologija.
Kaimyninių valstybių gyventojai geria ir paviršinį vandenį.
Kai kur vanduo imamas net iš jūros.
Dėl vandens įveikia net 6 kilometrus.
Tačiau yra šalių, kur padėtis dar blogesnė. Didžiausią vandens trūkumą patiria Afrikos šalys. Čia vandens labai trūksta ir kartais žmonės maistui naudoja netgi užterštą vandenį. Per metus dėl užteršto vandens miršta 3,3 mln. žmonių.
„Afrikoje moterys iki vandens šaltinių, (nereiškia, kad saugių) kasdien nueina 6 kilometrus ir sugaišta apie 3-4 valandas. Vandens valymo technologijos yra, bet kai kurioms šalims jos yra per brangios. Taip pat dėl sausrų vandens trūkumas pasireiškia ir Ispanijoje, Portugalijoje, JAV, Australijoje. Prie to prisideda ir neatsakingas didžiulis vandens vartojimas. Galiausiai dėl to Australijoje išvalytas vanduo naudojamos daržų laistymui ir pan. Lietaus vanduo panaudojamas, pavyzdžiui, drabužių skalbimui“.
Lietuvoje tokios problemos sunkiai įsivaizduojamos. Nepaisant to,reikia tausoti aplinką, kad per ilgą laiką neužterštume geriamojo požeminio vandens.
Šaltinis: delfi.lt