-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Smurtas ir patyčios tarp vaikų – ne tik mokyklos, bet ir tėvų reikalas.

Didžiulę įtaką vaiko savijautai, nuotaikai ir akademiniams pasiekimams daro aplinka, kurioje jis mokosi. Šiais laikais neretai nuskambanti frazė „vaikai yra žiaurūs“ kalba apie tai, kad tėvai ir mokytojai į vaikų savijautą ir ypač psichologinį saugumą turi atkreipti itin didelį dėmesį. „Saugumas – vienas didžiausių uždavinių, tačiau vieni mokytojai to įgyvendinti negali“

Saugumas – sunkiausias uždavinys

Šiandieninė mokykla – besimokanti, atvira, mokinių saugumu besirūpinanti ugdymo įstaiga. Vis dėlto,  siekiant lavinti vaiką, diegti jam tinkamas vertybes ir norint jį apsaugoti, ugdymo procese neabejotinai turi dalyvauti ir tėvai.

„Saugumas vienas sunkiausių šių dienų mokyklos uždavinių, nes patys vieni mokytojai įgyvendinti to negali. Reikalinga sutelkti visos mokyklos bendruomenės pastangas, jei reikia, kreiptis pagalbos ir į kitas institucijas“.

Didžiausią grėsmę vaiko saugumui šių dienų mokykloje kelia patyčios ir smurtas. Norėdami išguiti šias problemas mokyklos bendruomenė ir tėvai turi imtis įvairių priemonių.

Aktyviausi pradinukų tėvai

Siekdamos užtikrinti vaikų saugumą mokyklos iš tiesų atlieka didelį darbą – nuo anoniminių testų apie savijautą atlikimo iki socialinių darbuotojų pokalbių su vaikais, o galiausiai – ir jų tėvais. Vis dėlto, pastarieji į kovą su smurtu ir patyčiomis mokykloje neretai įsijungia vangiai.

Aktyviausiai vaikų savijauta, mokymusi ir pasiekimais domisi pradinukų tėvai, o vyresnių klasių moksleivių tėvų įsitraukimas į mokyklos gyvenimą mažesnis. „Dauguma pradinių klasių mokinukų tėvų iš tikrųjų mokykloje lankosi dažnai. Dažniausiai tai yra geriau besimokančių mokinių tėvai, pasiturintys žmonės. Jie individualiai kalbasi su mokytoju apie savo vaiko savijautą, mokymosi pasiekimus, užsuka net keletą kartų per savaitę.

Tokie tėvai ir bendruose bei klasės tėvų susirinkimuose dalyvauja. Dalis tėvų mokytojui dažniau skambina telefonu nei patys atvyksta , mažiau tėvų – nei skambina, nei patys atvyksta“.

Vaiko mokykliniu gyvenimu mažiausiai domisi arba visai nesidomi socialinės rizikos šeimų tėvai, juos išimtinais atvejais mokytojai turi aplankyti patys.

„Matyt, kai tėvams pradeda darytis sunku susikalbėti su savo vaikais, juo suprasti, jie nutolsta ir nuo mokyklos. Tas juntama. Tačiau vėlgi, aišku, kad nekalbame apie visas šeimas. Tikrai yra ir tokių tėvų, kurie domisi vaikų ugdymų nuo pradinių iki vyresnių klasių“.

Vyresnių klasių mokinių tėvai mažiau įsitraukia į atžalų mokymosi procesą. Vyresnių klasių mokinių tėvai labiau pasitiki savo vaikais, tad bendruose  bei klasės tėvų susirinkimuose dalyvauja rečiau. „Auklėtojai ar dalykų mokytojai su jais dažniau bendrauja individualiai klasėje, telefonu ar elektroninio dienyno pranešimais, kartais yra laikomasi bendro susitarimo – kilus net menkiausiai problemai, iš karto skambinama ir tėvas ar mama informuojami“.

Vis dėlto, nors tėvų įsitraukimo neretai trūksta, jis po truputį auga. „Mokinių tėvai darosi aktyvesni. Nemažai tokių, kurie klausia, kuo gali prisidėti ar padėti , siūlo idėjų dėl veiklos organizavimo.

Kaip sustiprinti savo ir vaikų imunitetą.

Kaip išvengti virusinių infekcijų ir sustiprinti visos šeimos imunitetą?

Dienos režimas

Noras vaikščioti, judėti – puikūs ženklai, kad imunitetas dirba kaip laikrodukas. Reguliari fizinė veikla būtent tai, ko jums reikia, kadangi taip palaikote ir apsaugines organizmo funkcijas, jaučiatės sveiki ir atrandate harmoniją su savimi. Ir jeigu lauke blogas oras, galite sportuoti namuose bei pasikviesti į pagalbą savo šeimą.

Taip pat svarbu laiku eiti miegoti ir keltis. Skirkite miegui bent 8 valandas, kadangi reguliarus poilsis padeda stiprinti imunitetą. Tegu šios taisyklės laikosi ir jūsų atžalos.

Mityba

Jeigu valgote nesveiką maistą priešais televizorių, nesitikėkite, kad jausitės gerai. Viena vertus, technologijos mus išsunkia, kita vertus, ir nesuderinta mityba sukelia nuovargį, blogina nuotaiką, ką jau kalbėti apie neigiamą įtaką sveikatai.

Pusryčiai ne veltui vadinami svarbiausia dienos dalimi, kadangi tuomet gauname daugiausiai energijos. Specialistai pabrėžia ir dar vieną dalyką – valgyti pusryčius reikia tiems vaikams, kurie dažnai serga. Rytinis kokybiškas maistas skatina gamintis veikliąsias medžiagas, kurios stiprina imunitetą.

Svarbu suvokti paprastą dalyką: imunitetą stiprinti reikia visą laiką ir visais būdais. Negalite tikėti, kad geriami papildai išgelbės jūsų sveikatą, jeigu juos užkąsite nesveiku maistu. Beje, olandų mokslininkai tikina, kad persivalgymas tik pablogina sergančiojo būklę, todėl kartais pravartu ligos metu susilaikyti nuo papildomo valgio ir rinktis tik tuos produktus, kurie lengvai virškinami.

Ieškokite priežasčių

Kodėl jūs arba vaikai taip dažnai sergate? Pabandykite kreiptis į gydytojus ir atlikti įvairius tyrimus, kad atrastumėte priežastį, kodėl imunitetas silpsta. Nereikia skubėti farširuoti savęs vaistais, kol nėra aiški ligos priežastis – vaistai yra neišvengiami tada, kai niekas kitas negali padėti. Todėl reikėtų sekti ir savo, ir vaikų sveikatą, kad žinotumėte, kokių priemonių imtis.

Po ligos pasijutę geriau neskubėkite į darbą...

...ar vesti vaikų į darželį. Tai, kad temperatūra nukrito, nereiškia, kad imunitetas sugrįžo į savo vietą. Didžiausia klaida – ne iki galo pasveikusį vaiką vesti į vaikų kolektyvą, kur jis gali vėl susirgti. O tuo metu laukia dar kelios savaitės namuose be galimybės ištrūkti į darbus... Todėl geriau leiskite sau ir vaikui pasveikti, gerai maitinkitės, miegokite ir leiskite laiką lauke (žinoma, pagal galimybes).

Imunitetui – kefyras ir rūgpienis

Rašoma, kad 30 proc. imuninių ląstelių yra žarnyne, todėl mityba yra tokia svarbi. Gerosios bakterijos, esančios rūgščiuose maisto produktuose – puikus pasirinkimas siekiantiems gyventi sveikiau ir sustiprinti savo imunitetą.

Steriliai aplinkai – ne

Eksperimentai atskleidė, kad gyvūnai, kurie buvo auginti sterilioje aplinkoje, kur kas sunkiau prisitaikydavo pasaulyje. Mikroorganizmai, kurie mus supa, atlieka išties nemažai naudingo darbo: vysto imunitetą, gerina medžiagų apykaitą, virškinimą, konkuruoja su blogosiomis bakterijomis. Taigi, kai tvarkote namus, darykite tai kruopščiai, tačiau dantų šepetuku grindų nešveiskite.

Kaip paskatinti vaiką mokytis

Pasiekti, kad vaikai mokytųsi, ne visada lengva. Vaikai bando mūsų kantrybę, o mes jų, bet turime visada atsiminti, kad mes esame tėvai. Todėl turime padėti vaikams išmokti mokytis, patirti mokymosi džiaugsmą, o ne tik siekti gerų pažymių. Jei vaikas anksti vaikystėje išmoks mokytis ir patirs malonumą, jis vertins išsimokslinimą, mėgausis tuo, jei ne, jis gali netekti ar nemokėti pasinaudoti daugeliu galimybių, kurias suteiks gyvenimas, arba jo savivertė priklausys tik nuo pasiekimų ir kitų vertinimų.

Konsultuoja vaikų psichologė Elena Mickevičienė, medicinos centras „Neuromeda“.

Pagalba besimokantiems vaikams gali būti sudėtinga užduotis tėvams. Dažnai tėvai, patys to nesuvokdami, daro klaidų.

Mes norime, kad mūsų vaikams sektųsi, kad jie geriau mokytųsi ir turėtų geresnes galimybes ateityje. Kita vertus, ne vienas pagalvoja ir tai, kad jei vaikas prastai mokysis, aplinkiniai prastai vertins  tėvus, nukentės mūsų pačių savęs vertinimas. Taigi viena iš klaidų yra spaudimas, siekiant įsitikinti, kad vaikui mokykloje TIKRAI sekasi. Tačiau tai gali sukelti vaiko pyktį, priešiškumą ir menkavertiškumo jausmą.

Kitas dalykas, kurio nereikia akcentuoti, – tai susitelkimas į pasiekimus. Kaip tėvai, mes žinome, koks svarbus geras išsimokslinimas bus vėliau gyvenime, ir stengiamės tai paaiškinti savo vaikams. Bet čia yra viena iš didžiausių klaidų. Privalome žinoti, kad vaikai, ypač mažesni, daugiau susitelkia į čia ir dabar ir mažai galvoja apie ateitį. Jei dažnai bus akcentuojama ateitis (pvz.: jei tu blogai mokysiesi, būsi šlavėjas), vaikas gali pradėti bijoti ateities ir palūžti. Vaikai nesigilina į mokymosi svarbą, tai yra tiesiog kažkas, kas turi būti padaryta.

Jų suvokimas apie ateities karjerą labai ribotas. Todėl labai svarbu išmokyti vaikus nuo pat pradžių mėgautis naujomis žiniomis, siekti sužinoti kažką naujo, supažindinti su įvairiais mokymosi būdais, kurie yra įdomūs, padedantys įsiminti, susieti žinias ir pritaikyti praktikoje. Būtent šiuo laikotarpiu labai svarbu, kad vaikai būtų orientuoti į mokymosi procesą, o ne į pažymius, kad tėvai nevertintų vaiko už gautus pažymius, nes vėliau tai gali sukelti vaikui didelių sunkumų. Pavyzdžiui, jei vaikas visuomet gaus tik gerus pažymius, jausis pranašesnis už kitus. Bet jei vieną kartą jam nepasiseks, jis patirs didelę traumą ir savo akyse taps niekam tikęs, nevertingas.

Jei vaikas nenoriai ruošia namų darbus, galima padidinti jo motyvaciją pažadant mėgstamą pramoginę laidą, kai susidoros su užduotimis. Geriausia būtų bendra įdomi veikla su šeimos nariais, įdomios knygos paskaitymas. Rinkoje yra daug įdomių ir naudingų knygų apie kūrybiškumo ugdymą. Tai gali pasitarnauti keliant motyvaciją.

Taip pat reikia žinoti, kad negalima palikti namų darbų vėlam vakarui. Jei namų darbai atliekami vėlai vakare, vaikas bus išvargęs, visi skubės kuo greičiau atlikti namų darbus, bus suirzę ir nekantrūs, ir tai taps tarsi bausmė, o ne malonumas sužinoti kažką naujo.

Tėvų klaida – nebendravimas su mokytojais

Ji atima abipusės komunikacijos galimybę. Nereikia laukti klasės susirinkimo, jei kyla kokių klausimų. Be to, mokytojas gali pasakyti, kokios spragos ir kuo galima padėti, o tėvai galės papasakoti, koks vaikas yra namuose, kas skatina, o kas mažina jo motyvaciją (vieniems reikia palaikymo, kitiems griežtesnio žodžio).

Dar kitas sunkumas – tai nekokybiškas tėvų bendravimas su vaikais. Pastaruoju metu tėvai stengiasi pasirūpinti materialine gerove, o bendravimas šeimoje nueina į antrą planą. Vaikai dažnai visą dieną būna namuose vieni, o grįžę tėvai puola atlikti namų ruošos darbus, ir taip bendravimas tampa labai paviršutiniškas. Be abejo, čia svarbi ir A. Maslow poreikių hierarchinė piramidė, kur savęs aktualizavimas poreikių hierarchijoje užima aukščiausią tašką. Kad atsirastų šis poreikis, būtina patenkinti poreikių hierarchijoje žemiau esančius poreikius, tokius kaip fiziologinius (alkio, šilumos), saugumo, meilė bei pripažinimas. Tuomet vaikas galės siekti savęs aktualizavimo, kas ir yra mokymosi tikslas.

Labai svarbu palaikyti vaiką, jei jam iš karto nepasiseka pasiekti laukto rezultato. Nes jis gali pasijusti nevykėlis, ir tai paprastai nedidina jo motyvacijos, kad padarytų geriau. Svarbu vaikui žinoti, kad reikia pasiekti užsibrėžtą tikslą, ir nebūtinai jis turi būti tobulas, svarbiausia – nenuleisti rankų ir užbaigti pradėtą darbą. Taip pat būtina vaikui paaiškinti, kad pasisekimas gali būti visokių formų. Kai kurie jų pranoks kitus sporto, dramos, muzikos ar meno srityje, dar kiti bus puikūs vadovai ar pagalbininkai t.t.

Beje, tėvai neturėtų apsiriboti tik mokymo programa mokykloje. Reikia pasistengti įžiūrėti ir kitus vaiko pomėgius. Gal jam vertėtų lankyti meno būrelius, sporto ar muzikos mokyklą. O ir mokymo programa gali neatitikti vaiko smalsumo. Taigi pasiteiraukite vaiko, kas jam dar įdomu, ir pasistenkite parūpinti jam knygų, vaizdajuosčių norima tema, nueikite kartu į muziejų. Tačiau reikia priminti, kad tėvai turi būti atsargūs, kad nesistengtų įgyvendinti savų svajonių, o įžvelgtų tikrus vaikų pomėgius bei polinkius. 

Taip pat reikia paminėti, kad tėvai, dabar turėdami galimybę išvykti pailsėti į kitas šalis, dažnai vaikus paima iš pamokų. Taip formuojasi požiūris į mokslą – svarbiau išvykti pailsėti, patirti malonumą, o ne būti pamokose ir įgyti naujų žinių.

Kokio amžiaus būnant atsiranda nenoras mokytis?

Žmogaus smegenims patinka mokytis, ką tik gimęs kūdikis dega noru pažinti pasaulį ir augdamas vis stengiasi tapti savarankiškesnis, viskuo domisi ir siekia pažinti aplinką. Tačiau kartais mūsų, tėvų, netinkamas elgesys ar požiūris užkerta kelią tam žingeidumui, ir taip motyvacija siekti naujų žinių silpsta. Tikriausiai pastebėjote, kad pradinukai arba pirmokėliai vis dar trokšta eiti į mokyklą, tačiau po kelerių metų sudėtinga būtų rasti moksleivį, kuris vis dar veržtųsi į pamokas.

Nėra konkretaus amžiaus, kada tai gali atsitikti. Taip dažnai pasitaiko pakeitus mokyklą ar įvykus dideliems pasikeitimams vaiko gyvenime, tokiems kaip artimojo mirtis, tėvų skyrybos, persikraustymas ir mokyklos pakeitimas, geriausio draugo praradimas, nesutarimai su mokytojais ar bendraamžiais, paauglystės laikotarpiu ir ypač – patyčių metu.

Kita vertus, vyresni vaikai jau labiau supranta, kad į mokyklą reikia eiti, kad nėra kitos išeities. Be to, jie jau labiau moka susidoroti su savo jausmais. Todėl labai svarbu jau nuo pirmos mokyklos dienos tėvams būti budriems ir be priežasties neleisti vaikams praleidinėti pamokų. O jei atsitinka taip, kad vaikas neina į mokyklą, ritmas namuose turi būti panašus kaip mokykloje ir patartina vengti televizijos, kompiuterinių žaidimų ar kitokios labai įdomios veiklos, kad tai netaptų paskatinimu neiti į mokyklą. Tada vyresnis vaikas – jei tai tiesiog nenoras eiti į mokyklą, o ne kita priežastis, kaip, pavyzdžiui, patyčios, - lengviau susitaikys su mintimi, kad į mokyklą eiti reikia.

Mergaitės tradiciškai yra mažiau linkusios konfliktuoti. Kadangi iš mergaičių tikimasi, kad jos gerai mokysis, tai mergaitės stengiasi nenuvilti tėvų, pedagogų ir neparodo savo nepasitenkinimo.

Dirbdami išvien, tėvai ir mokytojai gali sustiprinti vaiko motyvaciją mokytis. Mokytojas su tėvais turėtų puoselėti įgimtą vaiko smalsumą, stengtis neriboti jo vaizduotės, kurti demokratiškus santykius.

Apie popamokinę veiklą

Vaikų nuomonė svarbesnė nei tėvų

Vaikų psichologė Giedrė Gutautė išskiria penkias priežastis, dėl kurių prasminga veikla po pamokų yra naudinga vaiko raidai. Pirmiausia vaikas turi galimybę kryptingai užsiimti jam patinkančia veikla. Antra, vaikas turi galimybę lavinti savo gabumus. Trečia, jis turi galimybę susirasti bendraminčių draugų, tai ypač aktualu sunkiau bendraujantiems, klasėje draugų neturintiems vaikams. Ketvirta, vaikas turi galimybę būti įvertintas veikloje, kuri jam patinka ir gerai sekasi, tai ypač aktualu vaikams, kurie nepakankamai gerai save vertina. Penkta, sporto būreliuose vaikas turi galimybę kryptingai panaudoti savo fizinę energiją.

Parenkant popamokinę veiklą psichologė rekomenduoja atsižvelgti į konkretų vaiką, o ne į tai, kas šiuo metu populiaru ar madinga, ką lanko klasės draugai, prie ko linksta vaiko tėvai ir pan. Veikla po pamokų vaikui pirmiausia turėtų teikti malonumą, būti smagi, o ne orientuota į neišsipildžiusius tėvų lūkesčius ar svajones.

Pasak G.Gutautės, tėvams dažnai kyla klausimų, kaip atrasti tą sritį, kuriai vaikas yra gabus ir kuri vaikui patiks, tad jie užrašo jį iškart į nemažą kiekį būrelių. “Tėvai turi gerai apsvarstyti, ar verta vaiką vedžioti į nesuskaičiuojamą kiekį būrelių. Vargu ar iš tos gausybės bus daugiau naudos nei iš vieno ar dviejų būrelių. Jei norima išmėginti ne vieną veiklą, tai galima daryti paeiliui. Ne visi vaikai gali atlaikyti didelį krūvį, vaikas gali pervargti, tapti dirglus, jam gali pradėti sunkiau sektis tiek būreliuose, tiek mokykloje, o galiausiai jį gali apimti apatija. Kai žmogus pervargęs, net pati smagiausia veikla jo nedomina ir nedžiugina”, – dėsto vaikų psichologė.

G.Gutautė pabrėžia, kad jei vaikas perspaudžiamas ankstyvajame amžiuje, kol nemoka pasipriešinti pagal savo amžių per dideliam gyvenimo intensyvumui ar krūviui, paaugęs jis pusiau sąmoningai, pusiau nesąmoningai priešinasi bet kokioms išorinėms pastangoms priversti jį kažką padaryti ar kažko išmokti. Tad labai svarbu neperspausti vaiko, stebėti, ar jis nepervargsta, ar veiklos jam nėra per daug, ir į tai reaguoti.

Be to, tėvai turėtų neužmiršti, kad vaikui svarbus ne tik lavinimas, bet ir paprasčiausias poilsis, žaidimai, kad labai svarbus bendravimas ir bendra veikla su tėvais.

TĖVŲ PAVYZDYS - GERIAUSIA VAIKO MOKYKLA

 


Visi nori vaiką užauginti geru žmogumi, kad jis būtų laimingas. Tačiau tikrai ne kiekvienu vaiku tėvai gali džiaugtis ir didžiuotis. Kaip auklėti, kad vėliau nereikėtų nusivilti ir gėdytis savo vaiko poelgių?
Konsultuoja psichologė Edita Kuogienė
Jei mama ar tėtis giriasi, kad vaikas geras, dažniausiai turi galvoje, kad paklusnus, nuolankus, paslaugus ir mandagus. Ar tai reiškia, kad auga geras žmogus? Ar geras yra tuo pačiu metu ir laimingas?
Tėvai vaiką moko būti geru, nes nori, kad gyventų laimingai. Tačiau rezultatas neretai būna priešingas. Turbūt visi pažįstame gerų žmonių, kurie ko nors paprašyti negali atsakyti „ne", jiems svarbiau išpildyti kitų prašymus, nei pasirūpinti savo poreikiais. Tokie žmonės geri kitiems, bet blogi sau. Ir dėl to dažnai jaučiasi esantys aplinkybių aukos, daro viską, ko paprašyti, ir tyliai pyksta. Kartais ant to, kuris kažko paprašė, bet dažniausiai ant savęs. Jie nesijaučia laimingi.
Manau, kad iš tiesų laimingas yra tas, kuris moka laiku pasakyti „ne", geba pasirūpinti ir savimi, ir kitais. Net Biblijoje parašyta: „Mylėk savo artimą kaip pats save." Kuris nemyli savęs, nelabai gali nuoširdžiai mylėti ir kitų. Kuris nepasirūpina savimi, tam sunku pasirūpinti ir kitais. Šį teiginį gerai iliustruoja lėktuve galiojanti taisyklė: „Jeigu skrendate su vaiku, atsitikus nelaimei deguonies kaukę pirma turite užsidėti pats ir tik paskui uždėti vaikui." Taisyklė tarsi prieštarauja mūsų sampratai apie gerą žmogų, tačiau moko mus elgtis atsakingai: jeigu pritrūksime deguonies, neišgelbėsime ir vaiko. Jeigu „neįkrausime" savo „baterijų", negalėsime „spinduliuoti" ir kitiems.
Vaikas, kurį mama ir tėtis dažnai apkabina, paglosto, paguodžia, kaip kempinė sugeria geras emocijas, mokosi gerumo. Tačiau ar jis, myluojamas ir čiūčiuojamas, skatinamas niekada neskriausti kitų, neužaugs „šiaudadūšiu" naivuoliu, nemokančiu už save pakovoti? Gal neverta vaiko mokyti gerumo, užuojautos, paslaugumo? Gal iš tiesų geriau tegul mokosi prisitaikyti ir pasirūpinti savimi?
Gerumas ir atjauta daro mus žmonėmis. Ir nuostabu, kai mažylis to mokosi iš tėvų, juos stebi ir kopijuoja. Tačiau vaikas iš tėvų gali išmokti ir sugebėjimo pasirūpinti savimi, tapti tvirtu, geru žmogumi, kuris ne tik kitus užjaučia, bet ir sugeba pasakyti „stop" skriaudikams.
Kaip pasipriešinti neteisybei, parašyta Biblijoje: „Jeigu tau davė per kairį skruostą, atsuk dešinį." Šį pamokymą daug kas supranta taip: „Tapk geras, nesmurtauk ir nuolankiai, be pasipriešinimo, priimk skriaudas." Bet tai reikštų tapti auka, kuri nestabdo blogio savo neveiklumu. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis visiems žinomas pamokymas tarsi pats sau prieštarauja. Prieštaravimas dingsta, jeigu įsigiliname į to meto papročius, kai mušti moterį, vaiką ar vergą buvo galima tik kaire ranka ir ne delnu, bet atbula ranka. Jeigu tas, kuriam sudavė, atsuka dešinį skruostą, skriaudikas taip mušti nebegali: jis turi arba liautis, arba pripažinti mušamąjį sau lygiu. Tad šis Biblijos pamokymas subtiliai parodo, kaip sustabdyti smurtą neatsakant smurtu ir netampant smurtautoju.
Tėvai tokio atsako į smurtą vaiką gali išmokyti gana anksti. Dažnai net labai mažas vaikas supykęs tėvams kanda, muša ar gnybia. Jie į tai reaguoja: pyksta, bara, taip pat įgnybia mažyliui, kad šis žinotų, kaip skauda, arba suvaidina verkiančius ir demonstruoja nuskriaustos aukos poziciją. O vaikas iš tėvų reakcijų mokosi. Ir, deja, ne to, ko norėtume, nes nei duoti atgal, nei verkti kamputyje nėra geriausia išeitis. Stabdyti vaiko smurtą būtų geriausia mylint begaline tėviška meile ir apsaugant jį nuo galimybės muštis. Tėveliai turi tvirtai, bet be pykčio paimti rankytę ir žiūrėdami vaikui tiesiai į akis pasakyti: „Stop, neleisiu. Man skauda". O jeigu vaikas ir toliau pyksta, bando muštis, gali taip daryti ir sakyti tiek kartų, kiek reikės, kol jis supras, kad pyktį galima išlieti ir kitaip. Tėveliai gali pamokyti, kaip, pvz., paskatinti išsikalbėti.
Kokią nors šunybę iškrėtęs vaikas neretai išgirsta, kad yra blogas. Ar tai jam neatriša rankų daryti tai, ką nori („Vis tiek esu blogas")? Ar paaiškinti vaikui, kad tėvelių pyktis dėl kokios nors šunybės nerodo, kad jis yra blogas, tik blogai elgiasi? O gal elgtis priešingai: blogai besielgiantį vaiką dažniau girti, kad pateisintų gerą nuomonę, paaiškinti, ko iš jo tikimasi?
Tėvai yra tarsi veidrodis, į kurį žiūrėdamas vaikas susidaro nuomonę apie save, susikuria savo paties vaizdą. Jeigu nuolat kartojame: „Tu blogas", vaikas tuo patiki. Tuomet lieka tik pateisinti savo vardą blogu elgesiu. Todėl geriau vertinti ne vaiką, bet jo elgesį: „Tu esi geras vaikas, tik dabar blogai pasielgei", ir nepamiršti bent retkarčiais pagirti, kai pasielgia gerai: „Matai, sakiau, kad tu geras, tinkamai pasielgei."
Ar ugdant vaiko geranoriškumą turi įtakos tai, kad jis dažnai girdi, kaip tėveliai apkalba gimines, kaimynus ar televizijos žvaigždes? Gal ne tik vaiką, bet ir visus kitus reikėtų tik girti, pastebėti tai, kas gera, nekritikuoti?
Taip, vaikas mokosi vertinti kitus pagal tai, kaip tai daro tėvai. Jeigu pabrėžiame, kas gražaus, gero nutiko, ir vaikas mokysis pasidžiaugti kitų sėkme. Jeigu tėvai su piktdžiuga pastebės, kad kažkas suklydo, vaikas elgsis taip pat. Bet jeigu suklydusį atjaučia, ir vaikas atjaus.
Vaikas išgirsta daug pasakų. Namie, darželyje, pas močiutę. Ar skaityti tik gražias, be blogų veikėjų? O gal paaiškinti, kodėl jie blogi?
Bet kurios šalies iš kartos į kartą perduodamos liaudies pasakos (ne H.K. Anderseno sukurtos) visada baigiasi gerai. Jos moko vaikus, kad gyvenime yra ir gėrio, ir blogio. Ir nesvarbu, koks siaubas nutiktų tikrovėje, viskas gali baigtis gerai. O atjautos vaiką galime išmokyti uždavę tokį klausimą: „Ir kas turėjo nutikti tai raganai, kad tapo tokia pikta?"
Konkretūs veiksmai įtaigesni nei žodžiai. Gal kartu su vaiku pažaisti ligoninę, paslaugyti meškiuką ar lėlę, įrengti lesyklėlę šalia namų, aplankyti globos namų vaikus?
Ne pagal tai, ką mes kalbame, vaikas mokosi būti geras ir atsakingas, bet pagal tai, ką darome kasdien. Kaip rūpinamės sergančiais artimaisiais ar savo senais tėvais, kaip reaguojame į per televiziją rodomą nuskriaustą šuniuką. Kaip padedame garbaus amžiaus kaimynei užnešti sunkų krepšį, renkame šiukšles, rūpinamės gamta ir vienas kitu. Vaikas stebi, dalyvauja ir kartoja mūsų elgesį.
Kaip vaiką mokyti atjautos? Gal paprašyti pagalbos (pvz., atnešti pagalvėlę, tuomet mama ar tėtis galėtų prigulti ir pailsėti, paduoti akinius), kad patirtų, kaip smagu padėti kitam?
Jeigu tėvai vaiką apgaubs šiluma ir rūpesčiu, bet nieko neprašys, tikėtina, užaugins egoistą, kuris mokės tik reikalauti iš kitų, bet nesugebės duoti. Todėl leiskime vaikui išvirti arbatos, kai esame pavargę, kartu tvarkyti namus, kol dar mažas ir labai nori tai daryti, įvertinkime jo pastangas pasakyti mums gerą žodį. Pajutęs malonumą būti naudingas, norės vėl tai pakartoti ir patirti.
Atjautos galime mokyti netgi tuomet, kai vaikas kariauja žaisdamas kompiuterinį žaidimą, žiūri veiksmo filmą. Užuot draudę tai daryti, kartais prisėskime šalia ir pažaiskime ar pažiūrėkime kartu, pakomentuokime tai, kas vyksta kompiuterio ar televizoriaus ekrane. Jeigu kas nors nužudomas, galime pasakyti, kad tas nelaimėlis yra kažkieno tėtis arba sūnus ir kad mama ar vaikai labai liūdės. Paklauskime savo vaiko: „Gal būtų galima kitaip, nežudant, pasiekti tikslą?" Filmo veikėją, kurį sužeidė, užjauskime: „Matyt, jam labai skauda." Pasiūlykime savo variantų, kaip pasielgtume būdami veikėjo vietoje. Kalbėkime be pamokymų ar kritikos. Tiesiog parodykime savo pasaulėžiūrą, kurią vaikas mielai priims, jeigu jos nebruksime prievarta.

 

 

Vaiko žema savivertė?

Dažnai tėvai kreipiasi į psichologą, prašydami išmokyti vaiką būti drąsiu, pasitikinčiu savimi. Nesusimąstoma, kas slypi už nedrąsaus vaiko elgesio. Šiame straipsnyje pabandysime įvardinti pagrindinius ženklus, kurie leistų atpažinti vaiko žemą savivertę, panagrinėsime priežastys ir aptarsime būdus, ką daryti, kad padidintume  vaiko pasitikėjimą savimi.

Pagrindiniai ženklai rodantys, kad vaiko žema savivertė:

1. Kalbinamas suaugusiųjų vengia akių kontakto, jei mažesni vaikai tai slepiasi už mamos, o vyresni gūžčioja pečiais, muistosi, vengia kalbėti.
2. Dažnai vaikšto susigūžęs, kad niekas jo nepastebėtų.
3. Gavęs užduotį, sako: „Aš nesugebėsiu“,  „Man nepavyks“.
4. Atsisako veiksmų, kur reikia rungtyniauti tarpusavyje.
5. Save įvardija „Aš kvailys“, „Aš durnas“.
6. Giriamas susigūžia, dairosi į šalis, pasimeta, negali patikėti, kad pagyrimas skirtas būtent jam.
7. Dažnai būna vienišiai, atsiskyrę nuo vaikų kolektyvo, daugiau bendrauja tik su šeimos nariais (broliai, sesės, pusbroliai, pusseserės).
8. Nemoka atvirai parodyti savo emocijų ir klaidingai interpretuoja kitų žmonių veiksmus ir emocijas.
9. Pauglystėje dažnai prasideda valgymo problemos ir ligos – bulimija, anoreksija, emocinis valgymas.

Jei pas savo vaiką fiksuojate 3 ar daugiau savybių gali būti, kad jūsų vaiko savivertė yra žema.

Vaiko žemos savivertės pagrindinės priežastys:

  •  Tėvų hipergloba;
  •  Smurtas, alkoholizmas, vaiko nepriežiūra šeimoje;
  •  Skaudžios patirtys vaikų kolektyve (Pvz.: šlapimo, išmatų nelaikymas darželyje/mokykloje, ko pasekmė auklėtojos ir vaikų patyčios; kiti vaikai nenori, žaisti, nes vaiko rūbeliai smirdintys, panagės juodos ir t.t.);
  • Biologinės priežastys (vaiko išvaizda – kiškio lūpai, veido nudegimai, akivaizdžios kūno deformacijos, vėluojanti vaiko kalbos raida);
  • Įgimtas vaiko jautrumas bei žemas atsparumas stresui;
  • Etikečių klijavimas šeimoje ( „Mūsų mažiukas“, „kvailutis“, „beždžionėlė“);
  • Vaiko izoliacija nuo kitų vaikų (vienkiemis, auga tik su suaugusiais), kai neišmokstama bendrauti su kitais vaikais;
  • Tėvų per aukšti reikalavimai vaikui;
  • Vaiko nuolatinis lyginimas su vienu iš broliu, ar sese pvz.: „Matai kaip brolis mokos, koks jis savarankiškas“.

Kaip galima padėti vaikui su žema saviverte?

  • Vaiką žeminančius epitetus „Tu negabus!“, „Tu kvailas!“, keiskite paskatinimais: „Tu gali!“, „Tau pavyks, aš tavim tikiu“. Daugiau girkite už konkrečius dalykus, nes vaikai su žema saviverte netiki pagyrimais už abstrakčius dalykus. Pvz.: „Tu šaunuolis!“ keiskite į „Tau pavyko gražiai nupiešti kvadratą/nulipdyti žmogeliuką ir t.t.“
  • Didinkite vaiko galios pajautimą. Leiskite laimėti žaidimus (žaidžiant stalo žaidimus kortomis, šachmatais, bėgimo rungtyje ir t.t.).
  • Skatinkite vaiką svajoti, nes vaikas turintis tikslą ar svajonę yra savim pasitikintis vaikas.
  • Mokykite siekti užsibrėžtų tikslų, kartu kurkite planus, kaip įgyvendinsit tiklsus. Palaikykite pasirinkimą ir neparodykite nė menkiausios abejonės, kad vaikui gali nepavykti.
  • Neleiskite visko mesti, patyrus pirmąją nesėkmę, skatinkite tęsti veiklą. (pvz.: trenerio pirma griežtesnė replika, pirmos pralaimėtos varžybos ir t.t.). Jei leisite vaikui pasiduoti po pirmos nesėkmės stiprinsite nevykėlišką elgseną. Vaikas pradės kalbėti: „Aš negaliu/nemoku/nepavyks.“ „Kam bandyti vis tiek nieko neišeis.“
  • Skatinkite vaiką reikšti tiek teigiamas, tiek neigiamas emocijas.
  • Skatinkite vaiką elgtis taip TARSI jis būtų pasitikintis savimi. Galite vaikui uždėti karūną ir paprašyti pavaikščioti kaip karaliui, arba knygą ir pavaikščioti kaip manekenei. Vaikas bus privestas laikyti pakeltą galvą, tiesų žvilgsnį, pečius nuleisti, pasitempti, nesikūprinti. Kūno pokyčiai paskatins ir emocinius pokyčius.
  • Skatinkite vaiko fizinį aktyvumą. Vaikas tvirtėdamas fiziškai, tvirtės ir emociškai.
    Atraskite vaiko talentą ir jį ugdykime.
  • Skatinkite vaiką daryti eksperimentą, kai visą dieną ar bent pusdienį elgiasi, taip kad savim pasitikėtų ir būtų visagalis. Elgesio pokyčiai ugdant vaiko savivertę yra būtini.

Vaiko savęs vertinimas iki 11-12 m. priklauso nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų požiūrio ir elgesio su juo. Vėliau paauglystėje pasitikėjimą savimi lemia bendraamžių vertinimas ir pačio savęs supratimas ir priėmimas. Taigi kuo anksčiau pastebėsite vaiko žemą savivertę ir imsitės veiksmų, tuo bus lengviau ateityje.

Psichologė Vitalija Mikutaitienė

 

Kaip vaiką išmokyti pagarbos?

Šeimos santykių institutas 

Rodyti pagarbą yra išmokstama. Maži vaikai jos mokosi stebėdami suaugusiųjų elgesį ir jį mėgdžiodami. Pirmieji mokytojai paprastai būna tėvai. Jų pagarbus elgesys su vaiku ir ribų nustatymas vaiko netinkamam elgesiui yra svarbūs visais vaiko raidos etapais. O ką reiškia nubrėžti ribas netinkamam elgesiui? Matydami, kad vaikas pasielgė netinkamai, t.y. įskaudino kitą arba padarė žalos daiktams, tėvai jį sudrausmina, paaiškina kodėl taip negalima elgtis ir pasako, kokios bus pasekmės, jei vaikas nepaklausys.

 Lengviausia vaikui mokytis, jei jo aplinkos suaugę artimi žmonės ramiai, nuosekliai ir pastoviai patys laikosi tam tikrų etikos normų ir skatina jų laikytis vaiką. Kai tolerancija yra suprantama kaip ribų nebuvimas, vaikas jaučiasi nesaugus ir pasimetęs, nežino, koks elgesys tinkamas, o koks ne.

Dabartinėje visuomenėje atsirado daugiau laisvių, taip pat didelė prekių ir paslaugų pasiūla. Vartotojiškumas daro įtaką tėvų pasirinkimams bei gebėjimui būti pakankamai gerais tėvais. Daugelis tėvų pasimeta, kuomet jų maža atžala pasielgia netinkamai: vieni juokiasi tuo sukeldami pačiam vaikui sumaištį - šis nežino, gerai pasielgė ar ne, kiti baudžia, dar kiti nereaguoja, tuo irgi tarsi sakydami „nieko tokio nenutiko“.

Pavyzdžiui, 2 metų vaikas atėmė iš kito vaiko saldainį. Vieniems tėvams tai kels susižavėjimą vaiku: „toks mažas, o jau moka pasiimti ko nori“, kitiems bus nejauku ir jie mėgins paaiškinti vaikui, koks jo elgesys buvo netinkamas bei atitaisyti žalą. Tėvai turi būti tie asmenys vaiko gyvenime, kurie moko vaiką elgtis socialiai. Jie turi drausminti vaiką, kai šio elgesys daro žalą jam pačiam, kitiems žmonėms arba daiktams, paaiškinti dėl ko draudžia, skatinti ir džiaugtis, kuomet vaikas pasielgia socialiai priimtinu būdu ir skirti nuobaudą, kai šis tyčia peržengia nustatytas ribas.

Visų šių dalykų negali padaryti draugai, todėl nereikia painioti draugiškai nusiteikusių tėvų su tėvais, kurie trokšta būti geriausiais vaikų draugais ir tada nebegali imtis drausminimo ir auklėjimo. Viešoje erdvėje keliamas klausimas, kas yra atsakingas už vaiko socialinių įgūdžių formavimą: ar mokytojai ir būrelių vadovai, kurie mato vaiką didelę dienos dalį ar tėvai, kurie yra pagrindiniai vaiko augintojai ir auklėtojai. Tėvai pasirūpina būreliais, vaiko užimtumu, tačiau patys pritrūksta laiko ramiai pasikalbėti arba kartu su vaikais atlikti namų ūkio darbus. Iki prasidedant paauglystei natūralu, kad vaikui didžiausi autoritetai yra tėvai ir mokytoja. Pastaruoju metu vis daugiau tėvų atveda savo atžalą pas psichologą tik pradėjus šiam eiti į mokyklą, nes mokytojai ima skatinti tėvus ieškoti pagalbos.

Pagrindiniai skundai būna: mušasi su bendraamžiais, neklauso mokytojos, kalba, vaikšto per pamokas. Galime galvoti, kad vaikas neturėjo tinkamos, jo poreikius atliepiančios, pagarbios aplinkos. Vaikui dažniausiai yra sunku, kai šeimos vertybės, struktūra ir taisyklės labai skiriasi nuo mokykloje esančios struktūros, taisyklių. Jei vaikui namuose yra galima pertraukti tėvų pokalbį, pavadinti negražiai tėvus ir neatsiprašyti, imti tėvų ar brolių seserų daiktus neatsiklausus, tuomet jam bus sunku suprasti ir priimti mokyklos taisykles, kurios reikalauja atsiprašyti, paprašyti leidimo, palaukti savo eilės kalbėti. Savo praktikoje dažniau girdime atvirkštinį skundą: vaikas mokykloje elgiasi ramiai, o namuose sunku susitvarkyti. Vaikas stengėsi mokykloje valdytis, o grįžo namo ir atsipalaidavo. O ir tėvai ne visada jaučiasi turį jėgų pareikalauti pagarbos iš savo vaikų, tad kartas nuo karto vaikui netinkamai pasielgus, tėvai numoja ranka: „Sakau, sakau, o jis vis tiek neklauso. Nebežinau, ką su juo ir daryti“. Reikėtų nenuleisti rankų ir toliau būti nuosekliems ir pastoviems savo reikalavimuose.

Apibendrinant galima teigti, kad pagarbos rodymas lieka kaip vertingas ir trokštamas moralus elgesys, kurio galima mokytis ir išmokti.


 

Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas – sėkmingam vaikų mokymuisi


Mokykloje mokiniai praleidžia didžiąją dienos dalį, todėl natūralu, kad joje moksleiviai ne tik įgyja žinių, bet ir mokosi bendrauti, formuoja pasaulėžiūrą ir vertybes. Kad į mokyklą vaikai eitų noriai ir joje laiką leistų prasmingai, už tai yra atsakingi ir tėvai.

 

Mokykla – kaip šeima

Psichologės Ramunės Želionienės teigimu, vaikams naudinga, kai jų tėvai aktyviai domisi mokyklos gyvenimu ir randa veiklų joje. Tuomet didėja vaikų motyvacija mokytis ir susidomėjimas ugdymo veiklomis.

„Visiems naudinga kartu sodinti medelius, grėbti žolę, malonu organizuoti šventę ir dalyvauti joje. Bendra veikla kuria bendruomenę ir išlaiko ryšį tarp tėvų, vaikų ir mokytojų“, – teigia psichologė.

Vienas iš tėvų įsitraukimą skatinančių iniciatyvų – projektas „T klasė“. Jo metu tėvai mokyklose veda pamokas mokiniams, pvz., mama farmacininkė su moksleiviais dalijasi chemijos žiniomis. Pamokos metu vaikai į šią sritį pažiūri visai kitu kampu, o tėvai gali su vaiko klases susipažinti „iš vidaus“.

„Vaiką tėvai į mokyklą išleidžia lyg į šeimą, todėl jiems turi rūpėti, kas joje vyksta. Tėvai turi dalyvauti bendrame gyvenime“, – tvirtina R.Želionienė.


10 patarimų tėvams, kurių vaikai tingi mokytis

Rūta Pukenė

Labai dažnai tėvams tenka susidurti su vaikų nenoru mokytis, tingėjimu daryti namų darbus ar tiesiog pabėgimu iš pamokų. Kyla natūralūs klausimai: ką gali padaryti tėvai, kad jų vaikai atrastų mokymosi džiaugsmą?

1. Motyvuokite

Sudėtingiausia padėti vaikui, kuris nenori mokytis, neturi mokymosi motyvų. Tačiau retai kuris vaikas ateina į mokyklą nenorėdamas mokytis, todėl labai svarbu šį norą išugdyti. Blogai besimokantis vaikas tolsta nuo mokyklos, net ir nekonfliktuodamas su mokytojais ar bendraklasiais, toks vaikas jaučia, kad psichologiniai sunkumai didėja. Mokymosi procesą susiekite su maloniais dalykais. Pasistenkite, kad namų darbų darymas vaikui asocijuotųsi su gerais jausmais, pavyzdžiui, per mokymosi pertraukėlę apdovanokite kvapnia arbata, šokoladu, ar sauja riešutų.


2. Negąsdinkite vaiko

Prasidėjus mokslo metams vaikams atsiranda daug naujų pareigų, kurios yra visai netikėtos ne tik paties vaikams, bet ir jų tėvams. Todėl tėvai neretai pradeda labai spausti vaiką visur spėti, dalyvauti. Nuolatinė įtampa, kad vaikui kažkas nepasiseka, jis kažko nepadaro ir tikrai nereikalinga. Tokiu būdu vaikas praranda natūralią motyvaciją mokytis. Tėvai turi priimti ir suprasti vaiko poreikius, nereikia perdėtai juos spausti – tai sukels vaikui didžiulį norą priešintis.

3. Tikėkite jo sugebėjimais

„Nekirpkite“ vaikui sparnų. Labai svarbus tėvų teigiamas požiūris į mokslo naudingumą, mokyklą ir mokytojus. Jei vaikui sakysite: „Aš baigiau tik 9 klases ir uždirbu daugiau už tuos, kurie mokykloje mokėsi dešimtukais“ arba „Aš nemokėjau tos matematikos, ir tu nemokėsi“, pateisinsite vaiko tingėjimą ir jis nebenorės stengtis siekti daugiau.

4. Darykite pertraukėles

Neretai sudėtinga mokytis hiperaktyviems vaikams. Mokytojas jo energiją gali išnaudoti, pavyzdžiui, liepdamas išdalyti sąsiuvinius bendraklasiams. Namuose tėvai turėtų leisti daryti pertraukas ruošiant pamokas – pailsėjus sugrįžta ir dėmesio koncentracija.

5. Leiskite rinktis, nuo ko pradėti

Vertimas ruošti namų darbus čia ir dabar prieš vaiko valią demotyvuos vaiką mokytis ir ilgam atstums nuo namų darbų darymo. Naudinga vaikui suteikti teisę nuspręsti, nuo ko jis gali pradėti daryti namų darbus, arba kokioje vietoje atliks juos, arba ką veiks pertraukėlių tarp namų darbų darymo metu. Kai žmogui suteikiame galimybę rinktis, žmogus tampa labiau motyvuotu tą darbą padaryti. Nesuteiksime vaikui pasirinkimo laisvės atlikti ar neatlikti namų darbų, tačiau galime suteikti galimybę rinktis namų darbų darymo aplinkybes.

6. Pasirinkite tinkamą metodiką

Dažnai ne tik pradinių, bet ir vyresniųjų klasių mokiniai nesugeba įsiminti. Nors tekstą kartoja daug kartų, nesistengia suprasti jo prasmės, neieško svarbiausių teksto teiginių. Toks vaikas galiausiai nusivilia savo gebėjimais ir mokymusi, pradeda sąmoningai vengti mokyklinių užduočių. Todėl reikėtų padėti vaikui atrasti savą mokymosi būdą. Galbūt informaciją ne surašyti konspekte, tačiau priklijuoti ant spalvotų lipnių lapelių dažniausiai vaiko lankomose vietose.

7. Susidarykite dienotvarkę

Padėti vaikui susidaryti dienotvarkę ir numatyti tinkamiausią laiką pamokoms ruošti. Netiesa, kad vaikas, ilgai ruošiantis pamokas, jas paruošia; yra vaikų, kurie sėdi prie knygų visą dieną, tačiau mokosi blogai. Tačiau leiskite atrasti priežasties ir pasekmės ryšį. Vaikai dažnai nesusieja tai, kiek laiko mokėsi ir kokį pažymį gavo, todėl yra svarbu akcentuoti, kad „Jei mokeisi pusvalandį, tai gavai 6 balus, o jei mokeisi 2 valandas, gavai 10 balų“. Toks mokymosi laiko ir gauto pažymio susiejimas leis vaikui pasijusti galinčiu kontroliuoti savo mokslo rezultatus.

8. Nesmerkite už blogus pažymius

Geriau nepasiteisinus pastangoms pasiūlyti vaikui pagalbą. Jei vaiką pavadinsite tinginiu arba kvailiu, tai greitai jis ir pradės elgtis kaip tinginys ar kvailys. Jis užsiprogramuos nesėkmei. Todėl verta vaikus palaikyti ir padrąsinti. Pavyzdžiui, sakant (ir tikint tuo!) „tu turi gabumų, tu gali, tu randi, tu sugebi...“.

9. Skatinkite vaiką mokytis dėl savęs

Tikras noras mokytis turi gimti vaiko viduje, o ne būti sukurtas išorinių sąlygų. Bandykite pažadinti vaiko pažinimo džiaugsmą. Pavyzdžiui, paklauskite, ar jam buvo smagu spręsti konkretų uždavinį, paprašykite, kad papasakotų, kaip jam sekėsi, ką jis perskaitė ar sužinojo, pagirkite jį už tai.

10. Sudarykite kontraktą

Jeigu nepadeda psichologinės gudrybės, sudarykite raštišką kontraktą su vaiku. Tai padės jam pasijusti suaugusiu ir jausti atsakomybę už savo veiksmus. Kontrakte, pavyzdžiui, vaikas turėtų surašyti, ką jis pasižada padaryti per konkretų laiką ir kaip už tai norėtų būti apdovanotas. Jei laikysis susitarimo, jo lauks minėta dovana (tai neturėtų būti pinigai, verčiau – laiko kartu su tėvais leidimas, nuėjimas į kino teatrą ar piceriją), jei neįvykdys susitarimo, turės atlikti kokius nors papildomus darbus. Kontrakte turi būti keliami realūs reikalavimai, kad vaikas galėtų juos įgyvendinti, nes kontraktas turi būti skatinimo o ne baudimo priemonė.